Šeima - Lydekinės (Esocidae)
Lotyniškai – Esox lucius
Angliškai – pike
Rusiškai – ščiuka
Latviškai – lideka
Kūnas ilgas, plokščiais šonais, nugara žalsvai pilka. Šonai dėmėti, pilkšvai žalsvi arba pilkai gelsvi. Dėmėti ir uodegos, analinis ir nugaros pelekai. Pilvo ir krūtinės pelekai oranžiniai. Nugara žalsvai pilka, pilvas šviesus, baltas. Galva ilga ir plokščia, žiotys plačios, gilios su daug aštrių smulkių dantų. Smulkūs dantukai ant gomurio, liežuvio, žiauninių lankų. Žvynai pailgi, smulkūs. Šoninė linija beveik tiesi, ištisinė.
Užauga iki 40 kg svorio ir 1,6 m ilgio. Dažniausiai sugaunamos 0,3 – 2 kg lydekos, tai 3 – 6 metų žuvys.
Lydekos gyvena visoje Europoje (išskyrus Pirėnų pusiasalį), Sibire, Šiaurės Amerikoje.
Neršia pavasarį ant augalų, kai vandens temperatūra + 3 ... + 6 laipsniai. Prie nerštaviečių suplaukia pavasarėjant. Po neršto kelias dienas būna labai pasyvios ir beveik nesimaitina. Šiltesniuose vandenyse po keleto dienų pradeda labai aktyviai maitintis. Išneršusios lydekos dar kurį laiką sukinėjasi netoli nerštaviečių. Didžiosios lydekos po neršto pasitraukia į gelmes netoli povandeninių kalnelių, kur gausu maisto.
Tradicinės lydekų slėptuvės – vandens augalijos pakraščiai, šabakštynai, po lelijų lapais, ties įvairiais kliuviniais, rąstais, kelmais, akmenimis, duobėse, prie kalniukų, ant skardžių. Upėse mėgsta vietas, kur silpna srovė, tūno senvagėse, sūkuriuose. Be abejo, savo buveinėmis renkasi vietas, kur šalia daug maisto – smulkių žuvų. Kuo daugiau vandens telkinyje augmenijos, tuo daugiau jame lydekų, nes tokiose vietose joms nesunku pasigauti grobį. Be abejo, lydekų buvimo vietas išduoda karpinės žuvys. Kur jos, ten netoliese ir lydekos. Lydekos gyvena ir medžioja pavieniui, auga greitai. Tačiau vienoje vietoje galima rasti ne viena, o daugiau lydekų.
Lydekos gyvena ir medžioja pavieniui, auga greitai. Tačiau vienoje vietoje galima rasti ne viena, o daugiau lydekų. Kelios lydekos stovi viena prie kitos, dalinasi medžioklės teritorija. Dažniausiai vienoje vietoje stovi panašaus dydžio lydekos, nes tarp lydekų populiarus kanibalizmas, didesniosios ėda mažesnes.
Lietuvoje lydekos paplitusios visur , ežeruose, upėse, tvenkiniuose , Baltijos juroje. Gilesniuose ežeruose gyvena taip vadinamos selevinės lydekos. Jos retai, tačiau beveik vienu metu pakyla iš gelmių maitintis. Labai aiškus to pavyzdys Vištyčio ežeras, kur pakilus lydekoms žvejai pagauna vien didelius egzempliorius. Dažniausiai sugaunamos 0,5-2 kg svorio,didesnes- rečiau , bet ir 11-16 kg dantytosios nėra jokia sensacija. 20-25 kg svorio ledekų yra ir Lietuvos vidaus vandenyse, gal ir nedaug, dideliuose ir giliuose ežeruose, bet greičiausia yra. Taip manyti norisi išgirdus apie oficialiu Lietuvos rekordu laikoma 19,1 kg svorio lydeką.
Plėšrios, besotės ir kartu labai gražios, visaip unikalios ir labai reikalingos pačioje gamtoje. Lydekos – lyg povandeniniu vandens džiunglių vilkai, jos reguliuoja kitu žuvų rūšių populiacijų gausą, lyg akyli kiemsargiai surankioja visas “atliekas” –sergančias bei paliegusias žuveles. Sunku ir įsivaizduoti, kas nutiktu mūsų krašto vandenims, jeigu juose išnyktų lydekos. Būtų pažeista harmoninga ekologine pusiausvyra, imtu vyrauti vislios, menkavertes žuvys, plistų ligos.
Lydeka plėšri. Grobį ryja nuo galvos. Žiemą jos pradeda medžioti vidurdienį. Lydekų aktyvumas priklauso nuo jų nusiteikimo. Būna dienų kai gali masalą nors po nosim pakišti, lydeka net neprasižios. O būna, kad aktyviai medžioja. Aktyviausiai maitinasi spalio mėnesį. Rudenėjant ypač aktyviai maitinasi varlėmis priekrantėse. Vėstant orams, traukiasi į gelmes.Seliaviniuose ežeruose nusileidžia į 5-7 metrų gylį ir sekioja paskui seliavų būrius.
Lydekos smalsios ir nebaikščios. Naktį miega ir prie jų naras priplaukia prie pat. Nakti galima paliesti rankomis ir net pagauti.
Lydekos povandenines dienos šviesą išvysta turėdamos ne tik įgimtus instinktus, genetine informacija apie jas supanti pasauli, bet augdamos pačios ja kaupia.
Jaunos lydekaitės, sparčiai augdamos, maitinasi daug intenciviau negu suaugusios. Visus pojūčius kurį laiką slopina maitinimosi instinktas, kuris silpnėja lydekoms bręstant. Jos ir toliau lieka rajos, bet jų gyvenimo ciklas yra subalansuotas , vienodai svarbus visi instinktai. Jos maitinasi ir palieka palikuonis. Suaugusi lydeka pirmą kartą pamačiusi narą, jį su smalsumu apžiurinėja ir nesutikusi agresijos sekantį kartą plaukioja šalia. Ilgainiui iš vis nustoja kreipti dėmesį ir pilnai prisileidžia. To pavyzdys yra Plateliuose, prie polių gyvenusi 5-6 kg lydeka, kuri buvo vietinių narų pasididžiavimas. Ji leisdavosi paglostoma ir fotografuojama.
Tačiau kartą šią lydeką svečiai iš lenkijos nušovė , taip lydekos pripratimas prie žmonių buvo jai lemtingas. Narai brakonieriai, naktį lydeką nušauna tiesiog pridėdami šautuvą prie galvos. Žuvis miega ir beveik niekada nebėga. Daugelis Lietuvos narų yra pradedantys ir nenori suvokti, kad ne žudime yra gamtos grožis, o jos atvirume priimant mūsų intervensiją.