Masalai ir įrankiai
Parinkti tinkamą masalą salačiams yra gana sunku, nes čia reikia suderinti du visai, rodos, nesuderinamus dalykus. Pirma, masalas turi būti paviršinis, šią savybę meškeriotojai dažnai priskiria lengviems ir nedideliems masalams. Antra, masalas turi būti gana sunkus, nes jam tenka toli skristi.
Taigi reikia ieškoti aukso vidurio arba griebtis kraštutinumų, pavyzdžiui, imti 0,12 mm skersmens pagrindinį valą, kuriuo galima gana toli užmesti lengvutę blizgutę. Bet tai ne išeitis. Toks valas spiningaujant yra per plonas, o jei dar atsižvelgsime į tai, kad Nemuno vanduo negailestingai naikina bet kokio valo geriausias savybes, suprasime aiškiai, kad pačiais ploniausiais valais pažvejoti nepavyks.
Iš dalies šią problemą išsprendžia pati masalo traukimo technika. Salatis - greita žuvis, ir jam skirtas masalas turi plaukti greitai. Tada, kai salatis medžioja vandens paviršiuje, blizgutę galima traukti taip greitai, kaip tiktai galite. Blizgutė niekada nebus traukiama per greitai - salatis, jeigu norės, jeigu susidomės, visada ją pavys. Be to, niekada negalima laukti, kol blizgė nuskęs. Ritės lankelį reikia užlenkti kur kas anksčiau - kai jai iki vandens paviršiaus liks vienas du metrai. Metimo nuotolis kiek sutrumpės, bet išsitiesins valas, o vos palietusį vandenį masalą galėsite iš karto traukti.
Besivartančios blizgės yra pats seniausias ir kol kas pats patikimiausias masalas salačiams žvejoti. Jos praktiškai nepamainomos, kai reikia ypač toli užmesti. Dėl to tokios blizgės iki šiol labai populiarios.
Šių masalų formos nėra labai įvairios. Pačios populiariausios yra pjautinės blizgutės, daug kas gaminasi pailgas, mažai lankstytas blizges iš arbatinių šaukštelių kotelių. Kai kas meškerioja žieminei žūklei skirtomis blizgutėmis. Net būtų galima sakyti, kad nuo senų laikų salačių žūklei skirtų blizgių dydis, formos nedaug tepasikeitė.
Norėčiau trumpam apsistoti ties dviejų formų vartiklėmis. Pirmoji - tai nedidelė - 5 - 6 cm - gana giliai išlankstyta blizgute, šiek tiek panaši į populiarią lenkišką "Alga". Jos skardos storis paprastai būna nuo 2 iki 5 mm. Antroji - tai pailga sunkoka panašesnė į aukšlę ir beveik neišlankstyta (kone plokščia).
Šiomis blizgėmis meškeriojama buvo jau labai seniai, dar tais laikas, kai nedaug kam buvo žinomi pjautinių blizgių privalumai. Sunki giliai išlankstyta blizgutė, traukiama greičiau, pradeda suktis. Ji taip pat gerai vilioja salačius, tačiau traukiant dideliu greičiu vandenyje plaukia tiesiai ir monotoniškai besisukdama. Tokį masalą salatis gali pulti jam patogiausiu būdu - aplenkti ir čiupti už galvos, kur nėra jokių kabliukų. Tai ir yra viena iš svarbesnių tuščių kibimų priežasčių, nes žuviai nesunku atspėti aukos trajektoriją, jos buvimo vietą.
Ne vienas meškeriotojas, norėdamas išvengti tuščių kibimų, blizgutės priekyje kabina trišakius kabliukus. Iš tiesų tai labai padeda, tačiau atsiranda kita bėda - užmetant kabliukai dažnai užsikabina už valo. Meškeriojant pailgomis mažai išlankstytomis vartiklėmis, truputį panašiomis į pilkerius, taip neatsitinka. Jos, net labai greitai traukiamos, nesisuka, o vartosi nuo vieno šono ant kito ir šiek tiek keičia judėjimo kryptį. Kaip toks masalas plauks, salačiui nėra lengva atspėti, todėl sunku jį sučiupti iš priekio: žuvis paprasčiausiai gali nepataikyti. Taigi šias blizges plėšrūnas dažniausiai atakuoja iš galo. Bet ir šiuo atveju tuščių kibimų išvengti nepavyksta, tačiau jų kur kas mažiau.
Apie besivartančias salačiams skirtas blizges mūsų spaudoje prirašyta nemažai. Kartoti tai, kas visiems jau seniai aišku, tikrai neverta. Kur kas įdomiau aptarti kitus masalus, į kuriuos meškeriotojai dažnokai nekreipia dėmesio, kuriais nepasitiki, tik visai be reikalo.
Vienas iš tokių masalų yra įvairiausi guminukai, kurie jau senokai įsitvirtino greta pjautinių blizgučių, pilkerių ar kitų salatinių blizgių. Esu įsitikinęs, kad ir pradedantysis žvejys, pavasarį žūklaudamas minkštaisiais masalais, gali sugauti ne vieną gražų salatį. Pradėkime nuo riperių.
Vienas iš pagrindinių salačių žūklei skirtų vilioklių yra firmos "Mister twister" masalas "Killer Shad". Visai neprasti ir kitų firmų panašios formos riperiai. Pavasarį labai tinka 8 cm ilgio masalai, nes paprastai tokio ilgio šiuo laiku būna dažniausiai aptinkamos ūgtelėjusios aukšlės. Be to, ir salačiai nesivaiko labai didelių aukšlių, nes 10 cm ar didesnę žuvelę jiems praryti jau sunku. Šis riperis nėra labai mėgstamas žvejų, nes juda gana vangiai, keistokas uodegėlės virpėjimas nesuteikia jam tokio populiarumo kaip tiems riperiams, kurie savo uodega mosuoja labai galingai. Tačiau būtent salačiams taip judantis "Killer Shad" labai patinka. Be to, jo kūnas yra gana masyvus, tačiau nedidelis, todėl šį masalą galima užmesti toliau nei klasikinius riperius. Dažniausiai renkuosi baltus, perlamutrinius ar pilkšvus su juoda nugarėle riperius. Kai šalta ir salačiai maitinasi giliau, galima rinktis agresyviau virpančius masalus su didele uodegėle.
Riperio korpusą kartais patrumpinu, kad jį būtų galima užmauti ant 3/0 arba 2/0 numerio kabliuko. Korpusą kartais trumpinu ir todėl, kad gaudydamas salačius pastebėjau, jog daug geriau, kai kabliukas išlenda arčiau uodegėlės.
Nė kiek ne prastesni yra ir kiti guminukai - tvisteriai. Svarbiausia, kad meškeriojant salačius nebūtinai turi labai intensyviai virpėti jų uodegėlė. Žuvys kibdavo ir ant tų, kurių uodegėlė, net traukiant vidutiniu greičiu, jau išsitiesindavo, kibdavo ir ant tų, kurie smarkiai makaluodavo uodega vandenį. Nemanau, kad žvejojant tvisteriais didelę reikšmę turi tai, kaip jie juda. Kur kas svarbiau yra jų spalva, ypač gaudant vėlyvą pavasarį ar vasarą.
Tvisterių spalvos yra tokios pačios - balta, perlamutrinė, dažnai žūklauju permatomais brokatu padailintais masalais, ypač kai vanduo skaidrus. Tvisteriais gerai žvejoti mažesnėse upėse, pavyzdžiui, Nevėžyje ar Šventojoje, kur sunkesnėmis besivartančiomis blizgėmis ne visur pažvejosi.
Beje, kad tvisterio spalva labai svarbi, ne kartą esu įsitikinęs vasarą gaudydamas salačius Nevėžyje. Specialiai jų žvejoti prie tos upės nevažiuoju. Tačiau kai vaikštant pakrantėmis pasigirsta jų "koncertas", manau, neatsispiria nė vieno spiningautojo širdis. Šioje upėje, ypač vasarą, salačius dažnai meškerioju minkštaisiais masalais, dažniausiai būtent tvisteriais. Ne kartą esu vaikęsis mušančius salačius, kišęs jiems masalą po nosimi ir nesulaukęs nė vieno kibimo. Sėkmė aplankydavo tik parinkus tinkamai atrodantį tvisterį. Kartais tai būdavo visiškai bespalvis, o kartais juodas permatomas papuoštas sidabriniais brokato taškeliais. Pastarasis ypač sėkmingas skaidriame vandenyje.
Kalbėdamas apie besivartančias blizges, nepaminėjau vienos blizgutės, kurią privalo turėti kiekvienas salačių viliotojas. Ji reikalinga tada, kai šios žuvys muša ypač toli ir kai jų pasiekti įprastomis blizgėmis nepavyksta. Ši blizgutė nėra labai ypatinga. Tai paprasčiausia 6 - 8 cm ilgio ir 5 mm storio nedaug išlankstyta švino plokštelė. Ją pačiam..