Šamas
Šeima - Šaminės (Siluridae)
Lotyniškai - Silurus glanis
Rusiškai - Som
Kai kurios enciklopedijos rašo, jog šamas užauga net iki 5 m, o amerikiečių zoologas Deividas Vileris įvardija skaičių 6,3m. Kai kuriuose kraštuose pasitaiko egzempliorių sveriančių apie pusę tonos. Tačiau Baltijos baseino upių šamai neužauga iki tokio dydžio kaip, pavyzdžiui, Azovo, Juodosios jūros, Kaspijos ar Aralo jūrų baseinų upių šamai. Rusijoje didžiausi šamai gyvena Dnepre, ten penkiasdešimtaisiais metais buvo sugautas šamas svėręs 288kg ir ilgesnis nei 4m. O Ichtiologo Keslerio duomenimis Dnepre šamai užauga net iki 320 kg. Ežerų šamai visada būna mažesni nei upių šamai. Mūsų upių šamai retai užauga didesni nei 80 kg. Lietuvoje šamai gyvena didžiausiose upėse ir daugelyje didesnių ežerų, kai kuriose užtvankose.
Mažų šamukų iki 2 kg svorio gana daug, bet didžiųjų (didesnių nei 30kg) gana reta. Apie didelius Nemuno šamus įtikinėti neverta. Kitos gana visiems žymios vietos, kuriose karts nuo karto pagaunami šamai (tiesa dažniausiai atsitiktinai) tai Kauno marios, Elektrėnų marios, Daugų ežeras, Metelių ežere šamai nors ir nedideli pakliūna į tinklus. Šamų yra Lūšiuose, Tauragne, Aisete, Bebrusuose, Malkėste ir daugelyje kitų ežerų.
Šamas - nemėgsta keliauti, dešimtis metų gyvena vienoje ir toje pačioje duobėje, ypač mažesnėse upėse, tokiose kaip Nemunas ar Nėris. Iš savo duobės išplaukia tik pamedžioti, ir tai dažniausiai tik naktimis ir nenuklįsta toli. Vienoje duobėje gali gyventi vienas ar du šamai, jei maisto upėje daug, o duobė didelė duobėje gali gyventi ir daugiau šamų. Šamų bandose individų svoriai ir dydžiai maždaug panašūs. Mažuosius gana dažnai tiesiog suvalgo jų didesnieji giminaičiais jeigu jie nesusiranda kitos duobės.
Nuo to laiko kai šamas atsibunda iš po žiemos miego iki neršto praeina mažiausiai 1 – 2 mėnesiai. Tuo metu šamai aktyviai maitinasi žuvimi, ypač neršiančia žuvimi.
Šiuo metu šamą rasti jo įprastame medžioklės take gana sunku. Po žiemos miego šamas gana aktyviai renka ir visokius kirminus, o vasarą jais susidomi rečiau
Šamai neršia kai vanduo sušyla iki 18 – 19 laipsnių. Šamų porelė neišsiskiria, kol neišsirita mailiukas. Deja čia irgi vyrauja kanibalizmas, teveliai dažnai ryja savo vaikučius. Jauni šamukai iki 5 – 6 metų auga labai greitai. Pirmąjį rudenį šamukai jau sveria apie pusę kilogramo, o 5 metų šamukai sveria jau apie 8 kg. Ten, kur šamų mažai, jie gyvena pačiose giliausiose duobėse. Kuo duobė gilesnė, tuo joje gyvenantys šamai stambesni. Iki 10 kg sveriantys šamai paprastai negyvena labai giliose vietose, jie dažnai aptinkama 1,5 – 2 m gyliuose.Šamo gyvenimo negalima pavadinti visiškai naktiniu, nes jis gana aktyviai medžioja ir paryčiais, kartais į paviršių išlenda dieną.
Karštomis saulėtomis dienomis šamai mėgsta pasišildyti saulutėje. Šamai ypač nerimsta prieš audrą ir per audrą. Tada jie irgi iškyla į paviršių. Naktinės audros metu šamai godžiai griebia maistą, jei tik jį randa netoli paviršiaus.
Ichtiologai teigia, kad šamas maitinasi kiekvieną naktį. 16 – 32 kg šamas iš savo buveinės išplaukia temstant. Paprastai iš pradžių šamas kelis kartus apiplaukia savo duobę. Tada kyla aukštyn prieš srovę aplankydamas tas upės vietas, kur gali rasti mailiaus, varlių, vėžių ir kitokio maisto. Alkanas šamas ieškodamas maisto kartais tolokai nuklįsta nuo savo duobes, bet visada paryčiais į ją sugrįžta.Nustatyti šamo medžioklės vietas sunku, tai galima pasiekti tik nuolat stebint upę. Meškeriotojas norintis mėgautis sėkminga šamų žvejyba turi rasti šamo medžioklės kelią. Vidurvasarį šamas retai nukrypsta nuo savo „kurso“ ir, be to, medžiodamas palieka pėdsaką – šviesią šliūžę paskui save seklumose.
Akylas meškeriotojas stebėdamas upę ir tikėtinas šamų vietas gali pastebėti kylančius burbuliukus šamui plaukiant savo trasa.
Gana daug šamų gyvena mūsų užtvankose. Ten šamai tūno nebūtinai giliausiose duobėse, dažniau jie savo buveinėmis ir medžioklės plotais pasirenka šlaitus ties buvusios upės vaga. Ir tokiose užtvankose nesvarbu jei giliausios duobės yra kažkur toliau, šamai tūno arti pagrindinės srovės. Pavyzdžiui, panardę narai Elektrėnų mariose su nuostaba pasakojo, jog didžiausius ir daugiausia “rastigalių” matė ant buvusios upės vagos šlaito visai netoli pležų. Visai kitaip, žinoma yra ežeruose, ten šamai turi nuolatines savo buveines – duobes. Šamas labai baikšti ir atsargi žuvis, naktį jie bijosi ne tik triukšmo, bet ir šviesos, pavyzdžiui laužo.
Pagrindinis šamo maistas – įvairių rūšių žuvys ir įvairių dydžių, tokios kokias jam pavyksta pačiupti.
O pačiupti grobį šamui gana sunku. Jauni šamukai yra vikrūs ir greiti, o dideli 30kg šamai labai nerangūs. Grobį susimedžioja tykodami priedangoje, ypač jie retai pagauna stambią žuvį. Medžiodami jie išplaukia į seklumą ir tūno prie kranto tykodami mailiaus pusiau pravėrę savo nasrus. Kai mailiaus būrelis plaukia pro šalį šamas siurbia vandenį su būreliu žuvelių. Žuveles didelis šamas gali įsiurbti būdamas net už 1 metro. Stambesnes žuvis gaudo pasislepęs už rąstų ar akmenų, tačiau toks medžioklės būdas nelabai tepasotina, todėl dideli šamai mėgsta maitintis grobiu, kurį lengviau sugauti. Tai žaliosios varlės ir vėžiai, stambūs moliuskai. Medžiodamas varles šamas priplaukia visai arti vandens žolių, išlenda į seklias upės vietas.
Šamai taip pat medžioja ir vandens paukščius – ančiukus, žąsiukus, nesvarbu ką, svarbu kažką valgomo ir kas plaukia vandenyje.
Kartais išbadėję praryja net visai nevalgomus daiktus pakliuvusius į upę – skudurus, butelių kamščius ir t.t. Rusijoje yra sukaupta faktų apie tai, kaip šamai skandina plaukiančius šunis ir net mažus veršiukus, o taip pat upėje besimaudančius vaikus.
Kai kurių Azijos upių žemupiuose gyvenantys šamai maitinasi tik į vandenį patenkančiomis žuvų atliekomis. Prie žvejybinių bazių jie ir „ganosi“, o atėjus tam tikrai valandai, kai išmetamos nuo žuvų valymo likę atliekos, šamų būriai susirenka priprastoje vietoje ir, išpylus atliekas, pradeda virti vanduo nuo jų peštynių dėl maisto.Diena slepiasi ir apskritai gyvena nebutinai duobėse, gali sleptis urvuose po vadinamaisiais, kabančiais upių krantais, po medžių šaknimis.