Title.

Knygoje “ Lietuvos gėlųjų vandenų žuvys” apie šapalą sakoma : “Lietuvoje šapalų pasitaiko mažesnėse srauniose upėse, kur šaltas ir sraunus vanduo ir smėlėtas arba akmenuotas dugnas, pvz., Žeimenoje, Merkyje, taip pat Nemune, Neryje ir Kuršių mariose. Ežeruose jų reta. Vandenyse, kur pasitaiko daug meknių, mažai būna šapalų ir atvirkščiai. Savo gyvenimo būdu šapalai primena upėtakius. Mėgsta smėlėtas seklumas, verpetus ir stiprią srovę, vengia užaugusių ir dumblėtų vietų. Prisitaiko arti vandens paviršiaus. Žiemą praleidžia gilesnėse duobėse.

Šapalai labai ryklūs. Minta vabzdžiais, kirmėlėmis, vėžiais, varlytėmis, jaunomis žuvimis ( ypač gružliais ). Naikina žuvų ikrus. Jaunesni šapalai minta dar ir augaliniu maistu. Užauga iki 50 – 80 cm. ilgio ir 4 kg svorio.

Neršti šapalai renkasi maždaug vienodo dydžio ir nedideliais būriais, pamažu keliauja į mažesnes upes bei jų intakus”.

Neršti šapalai renkasi maždaug vienodo dydžio ir nedideliais būriais, pamažu keliauja į mažesnes upes bei jų intakus”.

Prie to dar galima pridurti, kad daug šapalų yra Šventojoje ir jos intake Širvintoje, o turbūt visų daugiausia – Minijoje. Vaikystėje žvejodami kuojas ir strepečius, ant duonos gabaliuko dažnai pagaudavome ir iki pusės kilogramo sveriančių šapaliukų. Didesni, matyt, nesusigundydavo , mat šios žuvys labai atsargios ir įtarios. Suaugę šapalai pradeda plėšikauti, tačiau minta ir augaliniu maistu, ir vabzdžiais. Prityrę šapalautojai juos sėkmingai gaudo masalui naudodami žirnius, sūrį, didokus pradžiūvusius duonos gabalus, vyšnių uogas. Mano kraštietis puikus žvejys Viktoras Armalis yra aprašęs įspūdingą šapalų žūklę toje pačioje Minijoje, masalui buvo naudojamos ten pat surandamos graužvirbos.

Aš pats šapalus daugiausia gaudau spiningu naudodamas nedidelias ir ne per daug blizgančias sukriukes, tokias kaip ir ešeriams bei kitoms žuvims. Pavasarį net iki poros kilogramų sveriančių šapalų pavyksta pagauti už miesto esančiame Valakampių pliaže. Tik gaudant šapalus spiningu, kai vanduo dar kiek drumstas, galima srebėti tokį vaizdą: blizgutė jau baigiama traukti iš vandens, kai už jos staiga kažkas subaltuoja, nelyginant kas atidarytų baltu vidum išmuštą piniginę, norėdamas parodyti, kad ji tuščia, o pačios žuvies nesimato. Tai baltaburnis šapalas ruošėsi griebti blizgutę, bet , matyt, išsigando sukančios ritę žvejo rankos judesio . Maža sukriukė yra pats universaliausias masalas ne tik šapalams, bet ir kitoms žuvims gaudyti spiningu. Vienas gerai pažįstamas spiningautojas, kuris specializuojasi žvejodamas tik šapalus ir salačius Neryje, prisiekinėja, kad šapalai geriau griebia blizgutę, jei prie kabliuko rišami ne raudoni, o žali arba juodi siūlai. Salačiams suvilioti jis pritvirtina kelių neryškių spalvų siūlų kuokštelį.

Geriausias gaudymo metas – ankstyvas rytas ir vakaras, tačiau sėkminga žūklė būna ir dienos metu, ypač kai apsiniaukę ir pučia gana stiprokas vėjas. Žuvys kartais geriau kimba pačiame vandens paviršiuje, o kartais traukiant masalą palei dugną.

Gaudyti reikėtų vidutinio stiprumo srovėje, kur upė išsilieja žemiau rėvų, nereikia vengti vedžioti blizgutę palei krantą.

Pučiant stipriam vėjui, šapalai visuomet laikosi toje upės pusėje, kur nuo medžių ir krūmų į vandenį krinta įvairūs vabalai ir jų vikšrai.

Po smarkaus lietaus ėmus kilti upės vandeniui, jie visuomet priplaukia arčiau krantų. Nedidelių šapalų beveik visada aptiksite prie gyvulių girdyklų.

Šios žuvys puikiai mato ir yra gana smalsios. Stebint nuo aukštesnio kranto pasislėpus už krūmų, galima pamatyti, kaip gana stambūs, dažniausiai keli šapalai guli ant smėlėto ar žvirgždėto dugno atsisukę prieš srovę. Kur srovė silpnesnė ar jos beveik nėra, karštomis dienomis jie taip pat stovi ir aukštesniuose vandens sluoksniuose. Šviečiant saulei, stovintys vandens paviršiuje šapalai atrodo žydrai žalsvi, tarsi permatomi. Nukritus į vandenį kokiam daiktui, net lapui, ar leidžiant masalą, beveik visada juo pasidomi, bet ima tik tada, kai būna alkani ir neįtaria jokio pavojaus.

Mažesniuose upeliuose šapalai būriuojasi sraunumėlėse, laukdami atplukdomo maisto, ir tose vietose, kur srovė pereina į gelmę. Jie taip pat mėgsta laikytis netoli vandens judinamų žolės liežuvių, prie nuo krantų palinkusių krūmų, kur slepiasi išbaidyti, povandeninių akmenų, akmeninių dambų, žemiau užtvankų.

Tykojant šapalų mažuose upeliuose, maskuotis reikia kaip ir gaudant upėtakius. Kiek mažiau atsargūs jie būna, kai vandens paviršius raibuliuoja nuo vėjo arba prie kranto yra didesnė gelmė.

Pavasarį šapalų žūklė prasideda mažuose upeliuose ir didesnių upių intakuose, kai vanduo tik pradeda skaidrėti. Tuo metu jie gaudomi vidutiniame gylyje ir arčiau prie dugno plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis, masalui naudojant įvairias lervas, bet dažniausiai sliekus. Šylant vandeniui ir orams, šapalų meniu darosi įvairesnis. Dabar geriausias masalas yra įvairūs vabzdžiai, ir maitintis jie ima daugiau vandens paviršiuje. Tuomet gaudoma ir museline meškere su dirbtiniais masalais.

Antroje vasaros pusėje, kai pasirodo vienadieniai, kaip ir dauguma kitų žuvų, šapalai kurį laiką minta beveik vien tik šiais vabzdžiais.

Jau minėjau, kad rudenį stambius šapalus geriausiai gaudyti dugninėmis meškerėmis. Masalui tinka varliukai, moliuskų mėsa, dėlės, gružliai.

Gaudant spiningu, be sukriukių, galima naudoti nedidelius voblerius. Skirtingai nuo salačio, devono šapalas kažkodėl privengia.